Nesu prieš Švento Valentino dieną, Kalėdas, gimtadienius ar kitas šventes. Tačiau mane liūdina veiksmai be prasmės, iš pareigos, iš įpročio… Negaliu prieštarauti liaudies išminčiai, bylojančiai, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Bet vis tiek… Jeigu man kas nors nepatinka, aš bandau keisti… Tegu tai bus visiškai sizifiška, bet būsiu pabandžiusi.
Norėčiau visus įkvėpti. Save taip pat. Žinau, kad tai labai drąsus noras. Nepanaši gi aš į mūzą. Tačiau kuo labiau mane glumina asmens kodo skaičių rinkinys (čia MAN tiek metų?), tuo labiau pradedu vertinti nenuperkamas dovanas. Tas, už kurias mokama ne pinigais, o gerokai brangiau – laiku. Tikiu, kad didžioji dauguma mūsų įperkame tuos daiktus, kurių norime. Na, gal neįperkame automobilio su nuline rida, namo ant jūros kranto ir kelionės aplink pasaulį, bet, tikėtina, to neįperka ir žmonės, renkantys mums dovanas (kol kas).
Prašau jūsų, mielieji, nepirkite dovanų… dovanokite savo laiką… Aš, pavyzdžiui, keturiasdešimtmečio proga norėčiau savo kieme rasti 40 besišypsančių sniego senių. Pasijusčiau kaip legendinės Alos Pugačiovos dainos „Milijonas raudonų rožių“ herojė. 40 morkų, žinoma, kainuotų pinigus. Galima apsieiti ir be morkų. Galima guašu apipiešti. Taip, nulipdyti 40 sniego senių gerokai sunkiau nei į vokelį įdėti 50 eurų. Ir tikrai būtų iššūkis, jeigu tą sausį vietoje sniego žaliuotų žolė, kas pasitaiko mūsų kraštuose. Bet ir tai įveikiama. Kažkada, kai buvau jaunesnė, bet ne tokia žavi kaip dabar, lietingą sausį gavau iš vaisių ir popieriaus „nulipdytą“ senį besmegenį. Jau seniai „svaigstu“ dėl besmegenių… Kažin ką apie tai pasakytų psichoanalitikai…
Žinau, kad prašydama dovanoti laiką, esu įžūli. Dovanodami žmogui laiką, visų pirma apie jį daug galvojame. Prieš praėjusias Kalėdas darbe žaidėme „Angelų žaidimą“, kai burtų keliu ištrauktam žmogui, paslapčia turėjom daryti gerus darbus. Džiaugiausi, kad išsitraukiau merginą, nes tiek daug galvodama apie tą žmogų ir stengdamasi jį pradžiuginti, galėčiau ir įsimylėti. Beje, juokingiausia, kai kažkas išsitraukia žmogų, kurio negali pakęsti. Visada sakiau, kad Dievas turi gerą humoro jausmą.
Sutinku, ne visiems kyla minčių, kokia forma tą savo laiką dovanoti; ne visi tapome, kuriame papuošalus ar rašome eiles. Dalinuosi savo pamąstymais ir patyrimais:
– Galima dovanoti savo paslaugą. Kažkada mane labai pradžiugino padovanotas automobilio plovimas. Žmogus, dovanojęs šią paslaugą, labai pataikė. Paprastai neprisiruošiu to padaryti. Buvo taip gera! Užsigeidus švaraus automobilio, reikėjo tik palikti raktelius sutartoje vietoje ir po darbo jau važiavau namolio blizgančiais ratukais.
– Jeigu mano mylimasis svarstytų, ką man dovanoti – papuošalą ar jo paties daromą masažą (pvz. kartą per savaitę), aš tikrai už antrąjį variantą (žinoma, jei papuošalo vertė 1 000 000 eurų, tai dar pagalvočiau). Ir tikrai daug labiau džiugina, kai atėjusi į vonią randu jau išspaustą dantų pastą ant mano šepetėlio, ryte nugramdytus automobilio langus nei rožė iš pareigos.
– Atrodo, savo sūnų jau išmokiau, kad geriausia dovana – su meile padaryti darbai. Nuo jo aš dovanų gaunu padengtą stalą, paklotą lovą, suteptą sumuštinį, išplautus indus.
– Pastaraisiais metais iš savo draugių išsireikalavau, kad dovanos būtų bendra veikla. Tai būna dekupažas, kosmetikos gaminimas, užduočių kambarys, SPA procedūros (įkalbinti kam nors ekstremalesniam dar nepavyko, bet, tikiuosi, tai tik laiko klausimas).
– Tegu tai būna bilietai į bet kokį renginį ar pramogą, kur mes dalyvausime kartu. Užskaitau.
– Aš kažkada dovanojau savo anglų kalbos pamokas. Abonementas visiems metams! Tiesa, žmogus visų pamokų neišnaudojo (gal nepatiko dėstymo stilius arba arbatoje per mažai cukraus buvo). Bet čia jau ne mano problema.
– Dovanojau ir savo desertą. Po kartą per mėnesį visus metus. Procesas vis dar vyksta.
– Vienas žmogus 13 metų vaikinukui, laukiančiam, kada gi sueis 18 metų ir jis pagaliau galės vairuoti, ketino padovanoti vairavimo pamokas. Deja, kažkodėl to nepadarė. Gal pagailėjo savo automobilio. Gal laiko… Bet idėja buvo gera.
– Draugei, giriančiai mano troškinius, nuvežiau troškintuvą, pilną garuojančio troškinio ir savo ruoštų receptų krūvą. O, kaip aš norėčiau gauti dovanų kuponą keletui vakarienių šeimai. Žinote, kaip būtų šaunu, kai po darbo važiuodama namo galėčiau visai nesukti galvos, kokie produktai šaldytuve, ką gaminti, nes žinočiau, kad į namus atkeliaus draugė su maistu.
– Manau, žmonėms, auginantiems mažus vaikus, būtų puiki dovana draugės „auklės paslauga“. Prieš dešimtmetį būčiau labai apsidžiaugusi laisvu pusdieniu.
– Kartais rašau pasakas, jų pagrindiniais veikėjais paversdama žmones, kuriems jos skiriamos… Buvo serbentų krūmas, šokių basutės, šilauogė, laivas… Daugybę valandų mano mintys glosto tuos žmones, analizuoja, lygina… Krapštau iš atminties pakampių visas jų pasakytas mintis, įvykius… Ach, kaip aš pati norėčiau tokios pasakos…
– Mano vertinimu, geriausias dovanotas „projektas“ vienai draugei buvo pasimatymas… Tąkart nedrąsi pirmakursė buvo nusižiūrėjusi vyresnį, charizmatišką filosofą, studijuojantį tame pačiame fakultete. Aišku, ji niekada neišdrįso jo pakalbinti. Kai mudvi operos ir baleto teatre žiūrėjome kažkokią operą, ji leido sau leptelėti, kad labiau norėtų čia būti su žaviu kostiumuotu vyriškiu. „Iššūkis priimtas“, – pagalvojau. Prie jos gimtadienio dovanos projekto prisidėjo nemažai žmonių. Rezultatas – bendrabučio kieme jos laukė tas pats charizmatiškas filosofas, apsirengęs kostiumu, su gėlių puokšte rankoje ir bilietais į spektaklį Trakų pilyje. Ei, ar kas nors matėte parduotuvę, kur galima nupirkti tokią dovaną???
Tikėtina, kiekvienas iš mūsų yra gavęs ar ruošęs kokią nors ypatingą, nenuperkamą dovaną, kurią galima būtų įtraukti į šį sąrašą, tik dažnai mes apsitraukiame pasyvumo ir tinginio plėvele, išsigąstame netradicinių sprendimų, kitų žmonių reakcijos… Taip, būdami nuoširdūs bei atviri mes apsinuoginame ir rizikuojame. Rizikuojame būti nesuprasti, išjuokti, neįvertinti. Kai suabejoju, aš sau kartoju Motinos Teresės mintį: „Atiduodami pasauliui visa, kas geriausia, rizikuojate likti nuogi. Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!“
APIE DOVANAS IR DOVANOJIMUS
Autorė DAIVA VALANČIŪTĖ
Nesu prieš Švento Valentino dieną, Kalėdas, gimtadienius ar kitas šventes. Tačiau mane liūdina veiksmai be prasmės, iš pareigos, iš įpročio… Negaliu prieštarauti liaudies išminčiai, bylojančiai, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Bet vis tiek… Jeigu man kas nors nepatinka, aš bandau keisti… Tegu tai bus visiškai sizifiška, bet būsiu pabandžiusi.
Norėčiau visus įkvėpti. Save taip pat. Žinau, kad tai labai drąsus noras. Nepanaši gi aš į mūzą. Tačiau kuo labiau mane glumina asmens kodo skaičių rinkinys (čia MAN tiek metų?), tuo labiau pradedu vertinti nenuperkamas dovanas. Tas, už kurias mokama ne pinigais, o gerokai brangiau – laiku. Tikiu, kad didžioji dauguma mūsų įperkame tuos daiktus, kurių norime. Na, gal neįperkame automobilio su nuline rida, namo ant jūros kranto ir kelionės aplink pasaulį, bet, tikėtina, to neįperka ir žmonės, renkantys mums dovanas (kol kas).
Prašau jūsų, mielieji, nepirkite dovanų… dovanokite savo laiką… Aš, pavyzdžiui, keturiasdešimtmečio proga norėčiau savo kieme rasti 40 besišypsančių sniego senių. Pasijusčiau kaip legendinės Alos Pugačiovos dainos „Milijonas raudonų rožių“ herojė. 40 morkų, žinoma, kainuotų pinigus. Galima apsieiti ir be morkų. Galima guašu apipiešti. Taip, nulipdyti 40 sniego senių gerokai sunkiau nei į vokelį įdėti 50 eurų. Ir tikrai būtų iššūkis, jeigu tą sausį vietoje sniego žaliuotų žolė, kas pasitaiko mūsų kraštuose. Bet ir tai įveikiama. Kažkada, kai buvau jaunesnė, bet ne tokia žavi kaip dabar, lietingą sausį gavau iš vaisių ir popieriaus „nulipdytą“ senį besmegenį. Jau seniai „svaigstu“ dėl besmegenių… Kažin ką apie tai pasakytų psichoanalitikai…
Žinau, kad prašydama dovanoti laiką, esu įžūli. Dovanodami žmogui laiką, visų pirma apie jį daug galvojame. Prieš praėjusias Kalėdas darbe žaidėme „Angelų žaidimą“, kai burtų keliu ištrauktam žmogui, paslapčia turėjom daryti gerus darbus. Džiaugiausi, kad išsitraukiau merginą, nes tiek daug galvodama apie tą žmogų ir stengdamasi jį pradžiuginti, galėčiau ir įsimylėti. Beje, juokingiausia, kai kažkas išsitraukia žmogų, kurio negali pakęsti. Visada sakiau, kad Dievas turi gerą humoro jausmą.
Sutinku, ne visiems kyla minčių, kokia forma tą savo laiką dovanoti; ne visi tapome, kuriame papuošalus ar rašome eiles. Dalinuosi savo pamąstymais ir patyrimais:
– Galima dovanoti savo paslaugą. Kažkada mane labai pradžiugino padovanotas automobilio plovimas. Žmogus, dovanojęs šią paslaugą, labai pataikė. Paprastai neprisiruošiu to padaryti. Buvo taip gera! Užsigeidus švaraus automobilio, reikėjo tik palikti raktelius sutartoje vietoje ir po darbo jau važiavau namolio blizgančiais ratukais.
– Jeigu mano mylimasis svarstytų, ką man dovanoti – papuošalą ar jo paties daromą masažą (pvz. kartą per savaitę), aš tikrai už antrąjį variantą (žinoma, jei papuošalo vertė 1 000 000 eurų, tai dar pagalvočiau). Ir tikrai daug labiau džiugina, kai atėjusi į vonią randu jau išspaustą dantų pastą ant mano šepetėlio, ryte nugramdytus automobilio langus nei rožė iš pareigos.
– Atrodo, savo sūnų jau išmokiau, kad geriausia dovana – su meile padaryti darbai. Nuo jo aš dovanų gaunu padengtą stalą, paklotą lovą, suteptą sumuštinį, išplautus indus.
– Pastaraisiais metais iš savo draugių išsireikalavau, kad dovanos būtų bendra veikla. Tai būna dekupažas, kosmetikos gaminimas, užduočių kambarys, SPA procedūros (įkalbinti kam nors ekstremalesniam dar nepavyko, bet, tikiuosi, tai tik laiko klausimas).
– Tegu tai būna bilietai į bet kokį renginį ar pramogą, kur mes dalyvausime kartu. Užskaitau.
– Aš kažkada dovanojau savo anglų kalbos pamokas. Abonementas visiems metams! Tiesa, žmogus visų pamokų neišnaudojo (gal nepatiko dėstymo stilius arba arbatoje per mažai cukraus buvo). Bet čia jau ne mano problema.
– Dovanojau ir savo desertą. Po kartą per mėnesį visus metus. Procesas vis dar vyksta.
– Vienas žmogus 13 metų vaikinukui, laukiančiam, kada gi sueis 18 metų ir jis pagaliau galės vairuoti, ketino padovanoti vairavimo pamokas. Deja, kažkodėl to nepadarė. Gal pagailėjo savo automobilio. Gal laiko… Bet idėja buvo gera.
– Draugei, giriančiai mano troškinius, nuvežiau troškintuvą, pilną garuojančio troškinio ir savo ruoštų receptų krūvą. O, kaip aš norėčiau gauti dovanų kuponą keletui vakarienių šeimai. Žinote, kaip būtų šaunu, kai po darbo važiuodama namo galėčiau visai nesukti galvos, kokie produktai šaldytuve, ką gaminti, nes žinočiau, kad į namus atkeliaus draugė su maistu.
– Manau, žmonėms, auginantiems mažus vaikus, būtų puiki dovana draugės „auklės paslauga“. Prieš dešimtmetį būčiau labai apsidžiaugusi laisvu pusdieniu.
– Kartais rašau pasakas, jų pagrindiniais veikėjais paversdama žmones, kuriems jos skiriamos… Buvo serbentų krūmas, šokių basutės, šilauogė, laivas… Daugybę valandų mano mintys glosto tuos žmones, analizuoja, lygina… Krapštau iš atminties pakampių visas jų pasakytas mintis, įvykius… Ach, kaip aš pati norėčiau tokios pasakos…
– Mano vertinimu, geriausias dovanotas „projektas“ vienai draugei buvo pasimatymas… Tąkart nedrąsi pirmakursė buvo nusižiūrėjusi vyresnį, charizmatišką filosofą, studijuojantį tame pačiame fakultete. Aišku, ji niekada neišdrįso jo pakalbinti. Kai mudvi operos ir baleto teatre žiūrėjome kažkokią operą, ji leido sau leptelėti, kad labiau norėtų čia būti su žaviu kostiumuotu vyriškiu. „Iššūkis priimtas“, – pagalvojau. Prie jos gimtadienio dovanos projekto prisidėjo nemažai žmonių. Rezultatas – bendrabučio kieme jos laukė tas pats charizmatiškas filosofas, apsirengęs kostiumu, su gėlių puokšte rankoje ir bilietais į spektaklį Trakų pilyje. Ei, ar kas nors matėte parduotuvę, kur galima nupirkti tokią dovaną???
Tikėtina, kiekvienas iš mūsų yra gavęs ar ruošęs kokią nors ypatingą, nenuperkamą dovaną, kurią galima būtų įtraukti į šį sąrašą, tik dažnai mes apsitraukiame pasyvumo ir tinginio plėvele, išsigąstame netradicinių sprendimų, kitų žmonių reakcijos… Taip, būdami nuoširdūs bei atviri mes apsinuoginame ir rizikuojame. Rizikuojame būti nesuprasti, išjuokti, neįvertinti. Kai suabejoju, aš sau kartoju Motinos Teresės mintį: „Atiduodami pasauliui visa, kas geriausia, rizikuojate likti nuogi. Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!“
http://pozityviosmintys.blogspot.lt/
Įrašo šaltinis iš: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-14-apie-dovanas-ir-dovanojimus/140795
Junkis prie mūsų FB: https://www.facebook.com/lempampuk
Daugiau šio blogo įrašų skaityk čia: http://lempampuk.com/blogas/