Rašėme 10 priežasčių, kodėl rankų darbas negali būti pigus. Šiandien metas supažindinti su Kūrėja, jos diena ir skausmingomis pastangomis sukurti šedevrą, jos vargais ir džiaugsmais. Ši istorija neprimins pasakos, nevaikščios princai ir nešoks menueto kilmingos damos. Jokia geroji fėja nepalengvins kūrybinių peleniškųjų kančių. Tačiau, nepaisant to, šią istoriją galima skaityti ir vaikams prieš miegą, ir sau – kas dieną. Tai supratimo ir atradimo džiaugsmas, auginantis asmenybę.
Nebus jokių „kartą vienoje karalystėje“, visa tai vyksta kasdien ir paprastame mieste. Kūrėja (taip ją ir pavadinkime) atsikelia kartu su ankstyvais saulės spinduliais – tinginių juk sėkmė nelanko. Be to, kuriančiųjų diena ilga. Po jogos treniruočių ir meditacijos, kuri padeda išlaisvinti kūrybines galias, Kūrėja tekinomis bėga į kūrybines dirbtuves. Kevinas Diurantas (jaunas, bet velniškai geras krepšinio žaidėjas) sakė: „Sunkus darbas nugali talentą, jei talentas nepajėgia sunkiai dirbti“. Tad įgimtas spalvų harmonijos pajautimas ar gebėjimas natūraliai išlaikyti kompoziciją dar negarantuoja sėkmės. Kūrėja tai žino, tad moka už kursus, kurių metu tobulina savo gebėjimus. O kur dar praktika ir ieškojimai namuose…
Po kursų namuose ji sėda prie rankdarbio. Užsakovė nusprendė, kad ji nebenori taip geisto „žiemos šaltumo“ papuošalo, juk vasara – lai dominuoja kaitra! Pats metas kūrėjai iš naujo rinkti spalvų derinius ir galvoti kompoziciją. O ar į darbą kas įskaičiuoja technikos išmanymą? Jei viskas, ko reikalaujama iš papuošalo yra karoliukų suvėrimas, tai dar netampa rankų darbo šedevru – tai ir yra, tiesiog suverti karoliukai. Po kelių valandų trukusių medžiagų paieškų ir derinimų, pagaliau prasideda ir gamyba. Šiandien laiminga diena, kai neužklupo pasyvumo štilius, kurio metu kūrybos mūza tiesiog vaidina Miegančiąją Gražuolę.
Ech, tiek nudirbus taip norėtųsi pailsėti, tačiau Kūrėja pastebi, kad viena kilpelė kiek kitokios formos nei pageidautų bendra kūrinio harmonija. Ką gi, teks dalį nuardyti ir truputį pataisyti. Kūrėja negali leisti sau taupyti kokybės atžvilgiu. Tiesa, faustiškai laiko skaičiuoti ji taip pat negali ir laikrodis tikrai nėra jos draugas – juk rodyklės sukasi taip greitai, o darbas juda vėžlio greičiu. O ar buvo minėta, kad prieš sėdant perdaryti papuošalą kūrėja turėjo iš naujo įsigilinti į klientės poreikius? Gamindamas individualų projektą, kūrėjas turi būti stiprus empatas. Skaudu, jei po tiek laiko jis išgirstų „tai nėra tai, ko norėjau. Man nepatinka, nebeperku“. Ir kas sau leistų tiek laiko švaistyti…
O galvoji, kad jei darbai daromi ne pagal individualius užsakymus, viskas yra paprasčiau? Tai atima dar daugiau kūrėjo širdies, nes kiekvienas darbas kuriamas pagal širdyje šokančias kūrybos mūzas. Toks darbas – Kūrėjos atspindys, tarsi jos vaikas. Tad jam tikrai norisi rasti kuo geresnius namus ir labiau mylinčią šeimininkę po to.
O, grįžkime pas Kūrėją, ji jau pavargo gamindama papuošalą, o jos geroji fėja kažkur pametė sparnus. Vakare ji, sukaupusi paskutines jėgas, neša užsakymą klientei su rusenančia viltimi, kad šiai patiks. „100 litų“ – įvertina savo dienos darbą Kūrėja. Į jį įskaičiuotos medžiagos, technikos išmanymas (juk kvalifikuotiems specialistams mokama už tai, ar ne?), sugaištas laikas bei įdėta dvasia. Kūrėjas yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie parduoda savo širdies dalį – ar kas kada pagalvojo, kaip tai sunku? Neskaičiuojant medžiagų ir kursams leidžiamų pinigų, Kūrėjai lieka gal kiek didesnis nei minimalaus valandinio atlygio honoraras, tačiau klientė vis tiek pasibaisėja „oho, kaip brangu! Ir už ką tiek“. Bet kad jau velniškai gražu, tai nejau paliksi tokį lobį?
Ganydama spalvotų idėjų avis, mūsų Kūrėja prieš miegą apmąsto savo dieną. Kažkur viduje stipriai skauda, kai žinai, kad tavo darbas, tavo paties dvasia ir vizijos sulaukia tik tokio „pagyrimo“, kaip „per brangu“. Tačiau ji tiki, kad rytoj bus dar gražesnė diena. Jei jau futbolininkams už jų talentą mokami milijonai, gal kas nepagailės ir 100 litų už tą kūrybinį talentą kitą kartą.
Tokia ši rankų darbo istorija, lyg ir sklando kažkur pakibusi gera pabaiga. O moralas? Kiekvienas randa savąjį. Maniškis skamba taip: „Gerbk kito darbą ir laiką. Jei manai, kad pats gali taip pasidaryti – pirmyn, tačiau nešauk kūrybiškai sielai, kokia ji vagišė dėl to, kad vertina savo darbą“.
Kaip gimsta meno kūrinys: rankų darbo istorija
Rašėme 10 priežasčių, kodėl rankų darbas negali būti pigus. Šiandien metas supažindinti su Kūrėja, jos diena ir skausmingomis pastangomis sukurti šedevrą, jos vargais ir džiaugsmais. Ši istorija neprimins pasakos, nevaikščios princai ir nešoks menueto kilmingos damos. Jokia geroji fėja nepalengvins kūrybinių peleniškųjų kančių. Tačiau, nepaisant to, šią istoriją galima skaityti ir vaikams prieš miegą, ir sau – kas dieną. Tai supratimo ir atradimo džiaugsmas, auginantis asmenybę.
Nebus jokių „kartą vienoje karalystėje“, visa tai vyksta kasdien ir paprastame mieste. Kūrėja (taip ją ir pavadinkime) atsikelia kartu su ankstyvais saulės spinduliais – tinginių juk sėkmė nelanko. Be to, kuriančiųjų diena ilga. Po jogos treniruočių ir meditacijos, kuri padeda išlaisvinti kūrybines galias, Kūrėja tekinomis bėga į kūrybines dirbtuves. Kevinas Diurantas (jaunas, bet velniškai geras krepšinio žaidėjas) sakė: „Sunkus darbas nugali talentą, jei talentas nepajėgia sunkiai dirbti“. Tad įgimtas spalvų harmonijos pajautimas ar gebėjimas natūraliai išlaikyti kompoziciją dar negarantuoja sėkmės. Kūrėja tai žino, tad moka už kursus, kurių metu tobulina savo gebėjimus. O kur dar praktika ir ieškojimai namuose…
Po kursų namuose ji sėda prie rankdarbio. Užsakovė nusprendė, kad ji nebenori taip geisto „žiemos šaltumo“ papuošalo, juk vasara – lai dominuoja kaitra! Pats metas kūrėjai iš naujo rinkti spalvų derinius ir galvoti kompoziciją. O ar į darbą kas įskaičiuoja technikos išmanymą? Jei viskas, ko reikalaujama iš papuošalo yra karoliukų suvėrimas, tai dar netampa rankų darbo šedevru – tai ir yra, tiesiog suverti karoliukai. Po kelių valandų trukusių medžiagų paieškų ir derinimų, pagaliau prasideda ir gamyba. Šiandien laiminga diena, kai neužklupo pasyvumo štilius, kurio metu kūrybos mūza tiesiog vaidina Miegančiąją Gražuolę.
Ech, tiek nudirbus taip norėtųsi pailsėti, tačiau Kūrėja pastebi, kad viena kilpelė kiek kitokios formos nei pageidautų bendra kūrinio harmonija. Ką gi, teks dalį nuardyti ir truputį pataisyti. Kūrėja negali leisti sau taupyti kokybės atžvilgiu. Tiesa, faustiškai laiko skaičiuoti ji taip pat negali ir laikrodis tikrai nėra jos draugas – juk rodyklės sukasi taip greitai, o darbas juda vėžlio greičiu. O ar buvo minėta, kad prieš sėdant perdaryti papuošalą kūrėja turėjo iš naujo įsigilinti į klientės poreikius? Gamindamas individualų projektą, kūrėjas turi būti stiprus empatas. Skaudu, jei po tiek laiko jis išgirstų „tai nėra tai, ko norėjau. Man nepatinka, nebeperku“. Ir kas sau leistų tiek laiko švaistyti…
O galvoji, kad jei darbai daromi ne pagal individualius užsakymus, viskas yra paprasčiau? Tai atima dar daugiau kūrėjo širdies, nes kiekvienas darbas kuriamas pagal širdyje šokančias kūrybos mūzas. Toks darbas – Kūrėjos atspindys, tarsi jos vaikas. Tad jam tikrai norisi rasti kuo geresnius namus ir labiau mylinčią šeimininkę po to.
O, grįžkime pas Kūrėją, ji jau pavargo gamindama papuošalą, o jos geroji fėja kažkur pametė sparnus. Vakare ji, sukaupusi paskutines jėgas, neša užsakymą klientei su rusenančia viltimi, kad šiai patiks. „100 litų“ – įvertina savo dienos darbą Kūrėja. Į jį įskaičiuotos medžiagos, technikos išmanymas (juk kvalifikuotiems specialistams mokama už tai, ar ne?), sugaištas laikas bei įdėta dvasia. Kūrėjas yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie parduoda savo širdies dalį – ar kas kada pagalvojo, kaip tai sunku? Neskaičiuojant medžiagų ir kursams leidžiamų pinigų, Kūrėjai lieka gal kiek didesnis nei minimalaus valandinio atlygio honoraras, tačiau klientė vis tiek pasibaisėja „oho, kaip brangu! Ir už ką tiek“. Bet kad jau velniškai gražu, tai nejau paliksi tokį lobį?
Ganydama spalvotų idėjų avis, mūsų Kūrėja prieš miegą apmąsto savo dieną. Kažkur viduje stipriai skauda, kai žinai, kad tavo darbas, tavo paties dvasia ir vizijos sulaukia tik tokio „pagyrimo“, kaip „per brangu“. Tačiau ji tiki, kad rytoj bus dar gražesnė diena. Jei jau futbolininkams už jų talentą mokami milijonai, gal kas nepagailės ir 100 litų už tą kūrybinį talentą kitą kartą.
Tokia ši rankų darbo istorija, lyg ir sklando kažkur pakibusi gera pabaiga. O moralas? Kiekvienas randa savąjį. Maniškis skamba taip: „Gerbk kito darbą ir laiką. Jei manai, kad pats gali taip pasidaryti – pirmyn, tačiau nešauk kūrybiškai sielai, kokia ji vagišė dėl to, kad vertina savo darbą“.
1 replies to “Kaip gimsta meno kūrinys: rankų darbo istorija”
Gintaras
faktas kaip blynas, „čia gi rankų darbas, negali būt brangu. Juk nereikia fabriko išlaikyt, staklynų turėt, algas mokėt ir pan.”