Tą savaitę tulpės, kažkada vuvuzelos, dar (aha, tos rožės, kurios labai labai). Kas šią savaitę? Mašinos remontas.
APIE AGUONAS
Kai užsukau gėlių, išsikalbėjom apie islandiškas aguonas. Pasirodo toji gėlininkė labai visokiausias aguonas mėgsta. O draugai, žinodami jos pomėgį, jai dovanoja viską su aguonomis: lėkštes, puodelius. O jai patinka tik gyvos gėlės, todėl dovanos nedžiugina. Anądien pietavom su viena maisto tinklaraštininke ir šiaip reto smagumo moterimi (na iš tų, kurios ant šluotos skraido, tikra kolegė). Jai, pasirodo, draugai dovanoja kulinarines knygas. Sukrovusi visą stirtą ir neatsivertusi. Gamina ji iš lubų, iš vėjo, iš nuotaikos, iš galvos, iš sapno, iš to, kas yra šaldytuve, iš to kas išaugo darže tą dieną. Jos receptai gimsta galvoje, o ne perskaitomi iš knygų. Žinau, kad dovanočiau jai kokių egzotiškų prieskonių ar daržovių sėklų, bet logiškai mąstant reiktų receptų knygą. Atrodo, kad sunku įtikti tiems, kas yra kurios nors srities specialistai… Nors iš tikrųjų – lengva, nes reikia tai pamiršti. Kad jie profai.
APIE ARBATĄ
Pas kitą draugę dailininkę mėgstu gerti arbatą. Bet kokią: lietuviškų žolelių arba kokią egzotišką, kurią jos buvusysis parvežė iš gastrolių Japonijoje ar Kinijoje. Visada iš didelių aukštų puodų. Ilgais šaukštais reikia kabinti medų, kol viskas nuo gerklės iki bambos apsala ir susiklijuoja. Toks mūsų ritualas. Aš jai pasakoju kokias nors savo istorijas, o ji keliskart perklausia su šypsena veide: „Tu duodi…Eik sau“. Tada man juokinga, jai irgi, ir atrodom kaip dvi kvykaujančios pempės. Anąkart kai buvau, nuvežiau jai lauktuvių mano tėvuko siūtą odinį „makiuką“ – visada yra ką į jį įsidėt – lūpdažį ar kokią smulkmeną, kad rankinėje nepasimestų. Kiek jai buvo džiaugsmo! Tuoj pat ištraukė puoduką su savo piešiniu ir liepė perduot tėčiui. O paskui dar ilgai čiupinėjo gautą dovaną ir džiaugėsi. Tėvuks jau kartais siūles nukreivalioja, bet vis tiek siuva geriau, nei aš… man kiekvienas siuvimas – iššūkis. Pagalvoju, kad gal tie, kas patys kažką savo rankomis daro, moka labiau džiaugtis kitų rankomis padarytomis smulkmenomis?
APIE AKMENIS
Kažkada pati dariau papuošalus – dar dabar akmenų, metalų ir grandinių pilnos dėžės, gal gi imsiuos pamiršto hobio, kai noro bus daugiau? Viena draugė, pati daranti visokiausius grožius, man juos dovanoja didesnėmis ir mažesnėmis progomis, nors tarsi galėčiau gi pasidaryti pati. O aš su didžiusiu džiaugsmu priimu -– nes žinau, kiek darbo ir laiko įdėta, kiek (apie mane) galvota. O dar jei supranti visokias plonybes – kaip tą ar aną buvo sunku išraityt, džiaugiesi, kad pačiai nereikėjo daryti…
APIE GĖLES
Artimesni draugai žino, kad gėles aš perku pati. Dėl banalios priežasties – kad būtų jaukiau. Na, čia kai nesezonas, kai negali sode sėdėt po bijūnu. Žiemą labiausiai norsi, o vasarą tik spėk dairytis aplink, užtenka grožio. Kai kam atrodo, kad tos, kuri pati sau gėles perka, jomis nenustebinsi ir dar neįtiksi: daug žino, turi savo nuomonę, kažko nemėgsta… O aš kaip vaikas džiaugiuosi, kai gaunu gėlių. Nesvarbu, kokių. Kaip ridikų puoštę pasimerkiau, taip ir artišoką ar morką pasimerksiu, jei man pritrūks gėlių!
APIE BUITĮ
Yra dalykų, kuriuos irgi darai pati, tik be didelio džiaugsmo: buitis, ūkis, bitės. Kodėl taip smagu, kai kažkas kitas suplauna indus ar dulkes nušluosto ? Nes nemėgsti to daryti. Kodėl taip smagu, kai mašiną nuplauna, nors pati plauni (dažniau neplauni – bet dabar jau graži kaip nuotaka). Arba kai valgyt padaro tai, kuri pati kasdien prie puodų sukasi iki nukritimo ir iš pareigos. Arba tiesiog valgyt padaro. Arba koks smagumas, kai veža, nes pati vairuoji kasdien. Arba suorganizuoja kokią atrakciją ir viską suplanuoja iki smulkmenų? Gal čia ta pati istorija – kai pati gali, tai labiau vertini, kai gali kažko nedaryt? Kažkoks subtilesnis gyvenimo skonis atsiranda…
DŽIAUGTIS REIKIA MOKĖTI
Bet koks paradoksas – kai kas nors rūpestingai ir griežtai atima pareigą tvarkytis pačiai kokioje nors menkoje srityje (kad ir mašinos remontu pasirūpina) tai jautiesi lyg višta iš medžio iškritus – kudakuoji ne į taktą ir plasnoji sparnais užuot iškart atidavusi raktelius ir paskui laukdama jų grąžinimo tyliai repetavusi padėkos žodžius. Apgailėtina – nemoki priimt to nesureikšmindama, elegantiškai ir atsainiai lyg tai būtų kasdienybė. O tiek svajojai, višta tu, kad tik sėdėtum ir gražiai atrodytum, o ūkiu ir bitėm rūpintųsi ūkininkai ir bitininkai. Na, žinoma, malonu, tik gėlininko nebereikia, šitas malonumas telieka man. Ačiū, pasimerksiu pati.
SMULKMENOS, KURIOS DŽIUGINA IR KAIP JOMIS DŽIAUGTIS
Autorius /Proto aistros/
Tą savaitę tulpės, kažkada vuvuzelos, dar (aha, tos rožės, kurios labai labai). Kas šią savaitę? Mašinos remontas.
APIE AGUONAS
Kai užsukau gėlių, išsikalbėjom apie islandiškas aguonas. Pasirodo toji gėlininkė labai visokiausias aguonas mėgsta. O draugai, žinodami jos pomėgį, jai dovanoja viską su aguonomis: lėkštes, puodelius. O jai patinka tik gyvos gėlės, todėl dovanos nedžiugina. Anądien pietavom su viena maisto tinklaraštininke ir šiaip reto smagumo moterimi (na iš tų, kurios ant šluotos skraido, tikra kolegė). Jai, pasirodo, draugai dovanoja kulinarines knygas. Sukrovusi visą stirtą ir neatsivertusi. Gamina ji iš lubų, iš vėjo, iš nuotaikos, iš galvos, iš sapno, iš to, kas yra šaldytuve, iš to kas išaugo darže tą dieną. Jos receptai gimsta galvoje, o ne perskaitomi iš knygų. Žinau, kad dovanočiau jai kokių egzotiškų prieskonių ar daržovių sėklų, bet logiškai mąstant reiktų receptų knygą. Atrodo, kad sunku įtikti tiems, kas yra kurios nors srities specialistai… Nors iš tikrųjų – lengva, nes reikia tai pamiršti. Kad jie profai.
APIE ARBATĄ
Pas kitą draugę dailininkę mėgstu gerti arbatą. Bet kokią: lietuviškų žolelių arba kokią egzotišką, kurią jos buvusysis parvežė iš gastrolių Japonijoje ar Kinijoje. Visada iš didelių aukštų puodų. Ilgais šaukštais reikia kabinti medų, kol viskas nuo gerklės iki bambos apsala ir susiklijuoja. Toks mūsų ritualas. Aš jai pasakoju kokias nors savo istorijas, o ji keliskart perklausia su šypsena veide: „Tu duodi…Eik sau“. Tada man juokinga, jai irgi, ir atrodom kaip dvi kvykaujančios pempės. Anąkart kai buvau, nuvežiau jai lauktuvių mano tėvuko siūtą odinį „makiuką“ – visada yra ką į jį įsidėt – lūpdažį ar kokią smulkmeną, kad rankinėje nepasimestų. Kiek jai buvo džiaugsmo! Tuoj pat ištraukė puoduką su savo piešiniu ir liepė perduot tėčiui. O paskui dar ilgai čiupinėjo gautą dovaną ir džiaugėsi. Tėvuks jau kartais siūles nukreivalioja, bet vis tiek siuva geriau, nei aš… man kiekvienas siuvimas – iššūkis. Pagalvoju, kad gal tie, kas patys kažką savo rankomis daro, moka labiau džiaugtis kitų rankomis padarytomis smulkmenomis?
APIE AKMENIS
Kažkada pati dariau papuošalus – dar dabar akmenų, metalų ir grandinių pilnos dėžės, gal gi imsiuos pamiršto hobio, kai noro bus daugiau? Viena draugė, pati daranti visokiausius grožius, man juos dovanoja didesnėmis ir mažesnėmis progomis, nors tarsi galėčiau gi pasidaryti pati. O aš su didžiusiu džiaugsmu priimu -– nes žinau, kiek darbo ir laiko įdėta, kiek (apie mane) galvota. O dar jei supranti visokias plonybes – kaip tą ar aną buvo sunku išraityt, džiaugiesi, kad pačiai nereikėjo daryti…
APIE GĖLES
Artimesni draugai žino, kad gėles aš perku pati. Dėl banalios priežasties – kad būtų jaukiau. Na, čia kai nesezonas, kai negali sode sėdėt po bijūnu. Žiemą labiausiai norsi, o vasarą tik spėk dairytis aplink, užtenka grožio. Kai kam atrodo, kad tos, kuri pati sau gėles perka, jomis nenustebinsi ir dar neįtiksi: daug žino, turi savo nuomonę, kažko nemėgsta… O aš kaip vaikas džiaugiuosi, kai gaunu gėlių. Nesvarbu, kokių. Kaip ridikų puoštę pasimerkiau, taip ir artišoką ar morką pasimerksiu, jei man pritrūks gėlių!
APIE BUITĮ
Yra dalykų, kuriuos irgi darai pati, tik be didelio džiaugsmo: buitis, ūkis, bitės. Kodėl taip smagu, kai kažkas kitas suplauna indus ar dulkes nušluosto ? Nes nemėgsti to daryti. Kodėl taip smagu, kai mašiną nuplauna, nors pati plauni (dažniau neplauni – bet dabar jau graži kaip nuotaka). Arba kai valgyt padaro tai, kuri pati kasdien prie puodų sukasi iki nukritimo ir iš pareigos. Arba tiesiog valgyt padaro. Arba koks smagumas, kai veža, nes pati vairuoji kasdien. Arba suorganizuoja kokią atrakciją ir viską suplanuoja iki smulkmenų? Gal čia ta pati istorija – kai pati gali, tai labiau vertini, kai gali kažko nedaryt? Kažkoks subtilesnis gyvenimo skonis atsiranda…
DŽIAUGTIS REIKIA MOKĖTI
Bet koks paradoksas – kai kas nors rūpestingai ir griežtai atima pareigą tvarkytis pačiai kokioje nors menkoje srityje (kad ir mašinos remontu pasirūpina) tai jautiesi lyg višta iš medžio iškritus – kudakuoji ne į taktą ir plasnoji sparnais užuot iškart atidavusi raktelius ir paskui laukdama jų grąžinimo tyliai repetavusi padėkos žodžius. Apgailėtina – nemoki priimt to nesureikšmindama, elegantiškai ir atsainiai lyg tai būtų kasdienybė. O tiek svajojai, višta tu, kad tik sėdėtum ir gražiai atrodytum, o ūkiu ir bitėm rūpintųsi ūkininkai ir bitininkai. Na, žinoma, malonu, tik gėlininko nebereikia, šitas malonumas telieka man. Ačiū, pasimerksiu pati.
Originalus įrašas čia: http://protoaistros.lt/2017/03/30/smulkmenos-kurios-dziugina-ir-kaip-jomis-dziaugtis/?replytocom=248#respond