Praėjus Valentino dienai, galima lengviau atsikvėpti – pailsėsime nuo rėksmingų raudonų širdžių. Prekybcentriai galės supakuoti ir padėti į sandėlį žvakutes, suvenyriukus, lipdukus ir kitus niekniekius (bet būtinai širdelės formos!) kitiems, dar kitiems ir gal net dar kitiems metams. Juk sulaukti kažko naujo ir originalaus, tai tas pats kas tikėtis pamatyti Baltąjį lokį Sacharoje.
Tikiu, kad idėja skirti dieną įsimylėjusiems, atrodo, yra iš ties kilni duoklė vargšui Valentinui, sumokėjusiam už kitų meilę savo gyvybe – reta tokio altruizmo. Tačiau dabartiniais laikais nė neabejoju, kad mažasis Kupidonas ar draugelis Amūras pamestų sparnus ir sulaužytų meilės lanką su strėlėmis, pamatęs kaip žmonės išdarkė šią dieną.
Nesakau, kad ši diena nusipelnė egzekucijos ir amžinos užmaršties. Galbūt nudažius širdeles kitomis spalvomis, jau būtų galima tikėtis šviesių vizijų. Nepaisant to, dabar aš mielai išvanočiau kailį „Valentindieniui“ ir štai keletas svarbesnių priežasčių:
Vertinama tik viena meilės forma. Na ar taip jau sunku buvo paskirti šią dieną meilei, o ne įsimylėjusiems? Vaikystėje, kai buvau naivi it Brisius, šventai tikėjau, kad ši diena dedikuota vertybei, kaip poetai sako „tauriausiam jausmui“ ir lai paistalynės nesibaigia. Augdama pastebėjau, kad visgi paties jausmo šioje dienoje darosi…maža. Perverčiau ne vieną ir ne du kalendorius, pamaloninau google ir mano didžiam nusivylimui, radau, kad diena tikrai skirta tik įsimylėjusiems. Tai nejau meilės nenusipelno brolis, mama ar draugiškas bendradarbis? Labai jau egoistiška viską skirti tik vienam žmogui.
Vieniši žmonės jaučia dar didesnį diskomfortą. Tądien neįsipareigojusieji jaučiasi atskirti ir pamiršti dar labiau – juk diena skirta tik įsimylėjusiems. Tai tarsi kažkas lieptų išeiti iš smėlio dėžės, tau nė nepradėjus statyti birios pilies. Visos pramogos, atrakcijos ir net nuolaidos skirtos tik porelėms, o vienišiams, kaip dainoje, belieka likti „už tvoros“. Švęsti vienam – baisi nuodėmė ir nesuprantamas reiškinys. Lankyti savo giminaičius ir šeimas? Nusikaltimas visuomenei – juk per Valentiną taip nedaroma. Per Kalėdas bent visi gauna dovanėles, o vasarį meilės nusipelno tik tie, kurie ir taip ją turi. Skaudžiai juokinga.
Šventė yra paskolinta. Mano močiutė niekada nešventė Valentino dienos, tačiau tai nereiškia, kad ji nemylėjo. Vakarų pasaulis šią šventę tarytum paskolino mūsų šaliai, kaip kad Helouvyną, o mes nė nesvarstę pasidavėm bandos jausmui ir išpuolėme į gatves rėkdami „širdelės!“ bei kitus komercijos nustatytus žodelyčius. O kur dingo tikros lietuviškos šventės? Ar kas nors be nacionalistų patriotų dar atsimena, kad iškart po Valentino minima vasario 16-oji? Valentinas didis vyras, bet žmonės, dovanoję mano šaliai laisvę, taip pat nusipelno pagarbos – juos mylėti man norisi labiau… O Tau?
„Mylėti reikia kiekvieną dieną“ –sakydavo mano mokytojas, apdovanotas Valentino vardu. Jis niekada nepritarė šiai šventei, nors yra labai šiltas žmogus. Juokingiausia, ką esu girdėjusi sakant, tai „reikia susirasti porą, o tai greit Valentinkė“. Na, gražiausia! Svarbiausia tampa masinis pasidavimas dienai, o ne tikras ilgalaikis jausmas. Visos antrosios pusės žino, kad sulauks dovanų vasario 14-ąją. Bet gal kartais galima nudžiuginti artimą ir be tos progos?
Visada norėjau, kad žmonės būtų laimingi ir patenkinti, siektų gero ne tik sau. Altruizmas reta vertybė, ją reikia puoselėti. Bėda ta, kad jausmai mažų mažiausiai atrodo nuoširdūs per Valentindienį – per daug komercijos, rutinos ir dirbtinumo.
Mylėkite, prašau, vieni kitus nuoširdžiai ir visados.
DOVANA VALENTINO DIENOS SKEPTIKAMS
Nuotraukos šaltinis: store.tjep.com
Praėjus Valentino dienai, galima lengviau atsikvėpti – pailsėsime nuo rėksmingų raudonų širdžių. Prekybcentriai galės supakuoti ir padėti į sandėlį žvakutes, suvenyriukus, lipdukus ir kitus niekniekius (bet būtinai širdelės formos!) kitiems, dar kitiems ir gal net dar kitiems metams. Juk sulaukti kažko naujo ir originalaus, tai tas pats kas tikėtis pamatyti Baltąjį lokį Sacharoje.
Tikiu, kad idėja skirti dieną įsimylėjusiems, atrodo, yra iš ties kilni duoklė vargšui Valentinui, sumokėjusiam už kitų meilę savo gyvybe – reta tokio altruizmo. Tačiau dabartiniais laikais nė neabejoju, kad mažasis Kupidonas ar draugelis Amūras pamestų sparnus ir sulaužytų meilės lanką su strėlėmis, pamatęs kaip žmonės išdarkė šią dieną.
Nesakau, kad ši diena nusipelnė egzekucijos ir amžinos užmaršties. Galbūt nudažius širdeles kitomis spalvomis, jau būtų galima tikėtis šviesių vizijų. Nepaisant to, dabar aš mielai išvanočiau kailį „Valentindieniui“ ir štai keletas svarbesnių priežasčių:
Visada norėjau, kad žmonės būtų laimingi ir patenkinti, siektų gero ne tik sau. Altruizmas reta vertybė, ją reikia puoselėti. Bėda ta, kad jausmai mažų mažiausiai atrodo nuoširdūs per Valentindienį – per daug komercijos, rutinos ir dirbtinumo.
Mylėkite, prašau, vieni kitus nuoširdžiai ir visados.
Turi apie tai savo nuomonę? Pasidalink!
Vaida, lempampuk