Dovanoju Tau nemokamą bilietą į nuostabią kelionę. Sėskis į VIP vietą, atsipalaiduok ir pasiruošk pakeliauti po istoriją. Tai bus smagi pažintinė kelionė, kuriuos tikslas – pasižiūrėti į dovanas iš kito kampo. Kaip traukinio vairuotoja, sudariau maršrutą ir parinkau svarbiausias stoteles: supažindinsiu su SAVA interpretacija į dovanas istorijoje, jų pateikimo kultūrą įvairiais laikmečiais.
Paspausk mygtuką, atsakingą už vaizduotę ir keliaukime kartu po istoriją, sutikime karalius ir lenkimės imperatoriams, neškime Tamplierių kryžių ir paspauskime ranką Žanai d‘Ark.
Priešistorė. Dovanos kelionė prasideda būtent čia. Užmerk akis (na, gal tik vieną jų, su kita juk reikia skaityti tekstą) ir persikelk į Čatal Hiujuką arba Jerichoną – vienus pirmųjų pasaulio miestų. Namai čia suręsti greta vienas kito, jų it grybų po lietaus kad būtų pridygę, ir gyventojai verčiasi įprastais žemės darbais, gyvulininkyste ar prekyba. Ar nemanai, kad tai galėjo būti verslo dovanėlių teikimo pradžia? Tiesa, dovanos tada buvo natūrinės, pagamintos namuose, rankomis. Juk apie jokius masinius fabrikus niekas nė nesapnavo. Meninės, subtilesnės dovanos galėjo būti įvairios simbolinės statulėlės, pagamintos iš dramblio kaulo, molio, akmens ir net marmuro. O jei pasinertume į romantiką… Tam nė taip giliai istorijoje nereikia grįžti. Jei apšepęs neandertalietis įteikė kokią smulkmeną damai, viskas aišku – ji, bent kurį laiką, priklauso tik jam.
Senovės istorija. Dovanos kelionė pasiekia keturis tūkstantmečius prieš Kristų, kai vienas, niekam nežinomas protingas vaikis, sugalvoja raštą. O tęsiasi? Dovana šią kelionę užbaigia ir miršta kartu su garsiąja Roma. Šumere ar Babilone dovana atkeliautų ant molinės lentelės, tais laikais buvo labai gerbiama moteris, tad ji čia nusipelno gražiausių dovanų (ech, brangūs vyrai, net iš Šumero yra ko pasimokyti). Nors Egipte buvo nedaug moterų valdovių, joms tautos statė piramides. Sese Kleopatra, Tau aukso ir pieno vonios! Pirmosios grožio dovanos. O štai didingoji Roma ilsisi pavėsyje ir skina nuodėmingas vynuogės. Ten dovanos primena Trojos arklį (ar skaitei apie tai istoriją?).
Viduramžiai. Kartu su Kryžiaus žygiais dovana keliauja į Pažadėtąją žemę ir slapstosi ten tarp neregėtų dalykų: minkštų audinių, kvapų, skonių. Tada visos dovanos, kurias didūs riteriai pargabendavo savo damoms, buvo itin originalios, daug kam nei matytos, nei girdėtos. Deja, su gražiomis dovanėlėmis į Europą atkeliavo ir maras. Jei prisimintume pasakas, karalių laikus, viskas atrodo paprasta: visa tauta turi pristatyti dovanų valdovui. Tai lyg dabartinės dovanėlės viršininkui, tik progų repertuaras kitoks. Viduramžiais dovanos turėjo būti gerai apgalvotos, nes nuolat grėsė pavojus įžeisti ar neįtikti ir tai galėjo baigtis itin liūdnai. Pavyzdžiui, jei drąsi mergina padovanos draugei gėlių, gali būti apšaukta ragana ir padegta ant laužo arba paskandinta. Tikriausiai, tai mažiausiai už klaidas atleidžiantis laikotarpis.
Renesansas. Gimęs Italijoje, šis šviesus laikotarpis šiltai apkabino Europą. Po bauginančių viduramžių, tai buvo šviesos ir tikėjimo laikas. Dovanos kelionė į Renesanso laikotarpį, prilygsta mūsų skrydžiui į saulėtąjį San Tropezą. Atbudo iš žiemos miego menininkai ir ėmėsi kūrybos. Renesanso metu nustebinti reikėjo tobulai apdorotais meno kūriniais; tai laikotarpis, kai kūrė tokie didūs žmonės kaip Mikelandželas, Botičelis, da Vinčis ir kiti meistrai, kurių kruopštumu žavimės ir šiandien. Toks preciziškas darbas sąlygojo kokybę, visapusę darną ir tobulumą.
Barokas. Kaip šio laikotarpio kompozitoriaus Vivaldžio „Metų laikuose“, taip ir gyvenime viskas sukasi ratu. Įsidėsi į „Laimės ratą“ ir žinai, kad bus pakilimų ir vėl kritimų. Po šviesaus renesanso, į eterį grįžo viduramžių baime alsuojantis barokas. Su savimi jis atsinešė pompastišką stilių ir pareikalavo įvertinti dovanas kitaip. Tikriausiai, tai ta stotelė, iš kurios traukiniai į laimės šalį brangiausi, mat vertinamos prabangios, didžiulės dovanos. Jos turi būti meniškos ir įmantrios, tad kartu ir nenuobodžios. Tiesa, kadangi grįžtama prie viduramžiais sklandančių normų, vėl atsižvelgiama į religiją ir tokio tipo dovanėles.
Švietimo amžius. Cogito ergo sum! (mąstau, vadinasi, esu) sakė švietėjai ir dovanojo vieni kitiems knygas ir, svarbiausia, išgrynintas idėjas. Tai laikas, kai gera mintis tampa svarbesne nei fizinis daiktas. Dėl kultūrinio tobulėjimo, žmonės įsitraukė būtent į tokį gyvenimo būdą. Draugui iš švietimo epochos tikrai būtų galima padovanoti apsilankymą teatre ar tobulos muzikos koncerte.
Naujausieji amžiai. Daug visko išgyventa ir patirta, vis judama tolyn ir šios kelionės traukinys dar nežada sustoti. Kokios turi būti dovanos naujausiais amžiais? Verta pasimokyti iš visų praėjusių laikotarpių. Iš priešistorės ir senovės reikia pasiskolinti medžiagų natūralumą ir tikrumą, rankų darbo vertinimą, viduramžių – retumą ir originalumą. Renesanso laikai moko, kad dovana turi būti preciziška ir gerai padaryta, o baroke negalima prasisukti su pigiu niekučiu, nes, kaip sako švietėjai, svarbiausia gera idėja. Dovana turi būti apgalvota ir džiuginti ją gavusį žmogų 😉
Turi idėjų, kas galėjo būti dovanojama tam tikru metu? Pasidalink. Tavo dėka, dovanos kelionė nesibaigs.
Kaip manai, kokios taisyklės galioja dovanai šiandien? Jau kitą savaitę supažindinsiu su dovanos reikšme šiandien.
DOVANOS KELIONĖ ISTORIJOJE. REIKŠMINGOS STOTELĖS
Šaltinis: www.marccortez.com
Dovanoju Tau nemokamą bilietą į nuostabią kelionę. Sėskis į VIP vietą, atsipalaiduok ir pasiruošk pakeliauti po istoriją. Tai bus smagi pažintinė kelionė, kuriuos tikslas – pasižiūrėti į dovanas iš kito kampo. Kaip traukinio vairuotoja, sudariau maršrutą ir parinkau svarbiausias stoteles: supažindinsiu su SAVA interpretacija į dovanas istorijoje, jų pateikimo kultūrą įvairiais laikmečiais.
Paspausk mygtuką, atsakingą už vaizduotę ir keliaukime kartu po istoriją, sutikime karalius ir lenkimės imperatoriams, neškime Tamplierių kryžių ir paspauskime ranką Žanai d‘Ark.
Priešistorė. Dovanos kelionė prasideda būtent čia. Užmerk akis (na, gal tik vieną jų, su kita juk reikia skaityti tekstą) ir persikelk į Čatal Hiujuką arba Jerichoną – vienus pirmųjų pasaulio miestų. Namai čia suręsti greta vienas kito, jų it grybų po lietaus kad būtų pridygę, ir gyventojai verčiasi įprastais žemės darbais, gyvulininkyste ar prekyba. Ar nemanai, kad tai galėjo būti verslo dovanėlių teikimo pradžia? Tiesa, dovanos tada buvo natūrinės, pagamintos namuose, rankomis. Juk apie jokius masinius fabrikus niekas nė nesapnavo. Meninės, subtilesnės dovanos galėjo būti įvairios simbolinės statulėlės, pagamintos iš dramblio kaulo, molio, akmens ir net marmuro. O jei pasinertume į romantiką… Tam nė taip giliai istorijoje nereikia grįžti. Jei apšepęs neandertalietis įteikė kokią smulkmeną damai, viskas aišku – ji, bent kurį laiką, priklauso tik jam.
Senovės istorija. Dovanos kelionė pasiekia keturis tūkstantmečius prieš Kristų, kai vienas, niekam nežinomas protingas vaikis, sugalvoja raštą. O tęsiasi? Dovana šią kelionę užbaigia ir miršta kartu su garsiąja Roma. Šumere ar Babilone dovana atkeliautų ant molinės lentelės, tais laikais buvo labai gerbiama moteris, tad ji čia nusipelno gražiausių dovanų (ech, brangūs vyrai, net iš Šumero yra ko pasimokyti). Nors Egipte buvo nedaug moterų valdovių, joms tautos statė piramides. Sese Kleopatra, Tau aukso ir pieno vonios! Pirmosios grožio dovanos. O štai didingoji Roma ilsisi pavėsyje ir skina nuodėmingas vynuogės. Ten dovanos primena Trojos arklį (ar skaitei apie tai istoriją?).
Viduramžiai. Kartu su Kryžiaus žygiais dovana keliauja į Pažadėtąją žemę ir slapstosi ten tarp neregėtų dalykų: minkštų audinių, kvapų, skonių. Tada visos dovanos, kurias didūs riteriai pargabendavo savo damoms, buvo itin originalios, daug kam nei matytos, nei girdėtos. Deja, su gražiomis dovanėlėmis į Europą atkeliavo ir maras. Jei prisimintume pasakas, karalių laikus, viskas atrodo paprasta: visa tauta turi pristatyti dovanų valdovui. Tai lyg dabartinės dovanėlės viršininkui, tik progų repertuaras kitoks. Viduramžiais dovanos turėjo būti gerai apgalvotos, nes nuolat grėsė pavojus įžeisti ar neįtikti ir tai galėjo baigtis itin liūdnai. Pavyzdžiui, jei drąsi mergina padovanos draugei gėlių, gali būti apšaukta ragana ir padegta ant laužo arba paskandinta. Tikriausiai, tai mažiausiai už klaidas atleidžiantis laikotarpis.
Renesansas. Gimęs Italijoje, šis šviesus laikotarpis šiltai apkabino Europą. Po bauginančių viduramžių, tai buvo šviesos ir tikėjimo laikas. Dovanos kelionė į Renesanso laikotarpį, prilygsta mūsų skrydžiui į saulėtąjį San Tropezą. Atbudo iš žiemos miego menininkai ir ėmėsi kūrybos. Renesanso metu nustebinti reikėjo tobulai apdorotais meno kūriniais; tai laikotarpis, kai kūrė tokie didūs žmonės kaip Mikelandželas, Botičelis, da Vinčis ir kiti meistrai, kurių kruopštumu žavimės ir šiandien. Toks preciziškas darbas sąlygojo kokybę, visapusę darną ir tobulumą.
Barokas. Kaip šio laikotarpio kompozitoriaus Vivaldžio „Metų laikuose“, taip ir gyvenime viskas sukasi ratu. Įsidėsi į „Laimės ratą“ ir žinai, kad bus pakilimų ir vėl kritimų. Po šviesaus renesanso, į eterį grįžo viduramžių baime alsuojantis barokas. Su savimi jis atsinešė pompastišką stilių ir pareikalavo įvertinti dovanas kitaip. Tikriausiai, tai ta stotelė, iš kurios traukiniai į laimės šalį brangiausi, mat vertinamos prabangios, didžiulės dovanos. Jos turi būti meniškos ir įmantrios, tad kartu ir nenuobodžios. Tiesa, kadangi grįžtama prie viduramžiais sklandančių normų, vėl atsižvelgiama į religiją ir tokio tipo dovanėles.
Švietimo amžius. Cogito ergo sum! (mąstau, vadinasi, esu) sakė švietėjai ir dovanojo vieni kitiems knygas ir, svarbiausia, išgrynintas idėjas. Tai laikas, kai gera mintis tampa svarbesne nei fizinis daiktas. Dėl kultūrinio tobulėjimo, žmonės įsitraukė būtent į tokį gyvenimo būdą. Draugui iš švietimo epochos tikrai būtų galima padovanoti apsilankymą teatre ar tobulos muzikos koncerte.
Naujausieji amžiai. Daug visko išgyventa ir patirta, vis judama tolyn ir šios kelionės traukinys dar nežada sustoti. Kokios turi būti dovanos naujausiais amžiais? Verta pasimokyti iš visų praėjusių laikotarpių. Iš priešistorės ir senovės reikia pasiskolinti medžiagų natūralumą ir tikrumą, rankų darbo vertinimą, viduramžių – retumą ir originalumą. Renesanso laikai moko, kad dovana turi būti preciziška ir gerai padaryta, o baroke negalima prasisukti su pigiu niekučiu, nes, kaip sako švietėjai, svarbiausia gera idėja. Dovana turi būti apgalvota ir džiuginti ją gavusį žmogų 😉
Turi idėjų, kas galėjo būti dovanojama tam tikru metu? Pasidalink. Tavo dėka, dovanos kelionė nesibaigs.
Kaip manai, kokios taisyklės galioja dovanai šiandien? Jau kitą savaitę supažindinsiu su dovanos reikšme šiandien.