Mes nebeturime laiko gyventi. Matome kaip greitai keičiasi skaičiukai banko kortelėje, bet net akies krašteliu neužkliūvame už gyvybe alsuojančio, naujai pražydusio gėlės žiedo. Mechanizuotai, stringančiu maršrutu trūkčiojame pasenusiu autobusu į darbovietę, o nepajėgiame aplankyti sergančio kaimyno iš gretimo buto. Gal net jo vardo nežinome. Pro langą pažvelgę, matome betonines džiungles lauke, bet ar nesiaučia smėlio audra širdies dykumoje? Pasiilgę draugo, susitinkame klaidingame virtualiame pasaulyje, kur vietoj arbatos siurbčiojame pažinčių portalų nuotrupas. Nebemiegame naktimis! Tik kurpiame planus, kaip pamaitinti piniginę. O ta rutina: darbas – namai, darbas – namai, visai kaip up ir down lifte.
Ko vertas šis gyvenimas, jei negalime sekundei sustoti ir įžūliai paspoksoti į senstantį mėnulį, pajusti rasos drėgnumą, paliesti šiltėjantį orą?
Kasdien iš naujo sau žadame „rytoj“. Atėjusios atostogos pakužda, kad laiko turime ir gyventi tiesiog NENORIME (o gal ir nebemokame).
Numylėtiems
Mes nebeturime laiko gyventi. Matome kaip greitai keičiasi skaičiukai banko kortelėje, bet net akies krašteliu neužkliūvame už gyvybe alsuojančio, naujai pražydusio gėlės žiedo. Mechanizuotai, stringančiu maršrutu trūkčiojame pasenusiu autobusu į darbovietę, o nepajėgiame aplankyti sergančio kaimyno iš gretimo buto. Gal net jo vardo nežinome. Pro langą pažvelgę, matome betonines džiungles lauke, bet ar nesiaučia smėlio audra širdies dykumoje? Pasiilgę draugo, susitinkame klaidingame virtualiame pasaulyje, kur vietoj arbatos siurbčiojame pažinčių portalų nuotrupas. Nebemiegame naktimis! Tik kurpiame planus, kaip pamaitinti piniginę. O ta rutina: darbas – namai, darbas – namai, visai kaip up ir down lifte.
Ko vertas šis gyvenimas, jei negalime sekundei sustoti ir įžūliai paspoksoti į senstantį mėnulį, pajusti rasos drėgnumą, paliesti šiltėjantį orą?
Kasdien iš naujo sau žadame „rytoj“. Atėjusios atostogos pakužda, kad laiko turime ir gyventi tiesiog NENORIME (o gal ir nebemokame).