Tikriausiai be žmonių šis pasaulis būtų nykus ir neįdomus. Be draugų mes jaučiamės pamiršti, o be artimųjų vieniši. Tačiau kartais būna dienų, kai užsinori pabūti vienas.

Kitaip tariant, nukeliauti į savo rojų. Tai gali būti žalia pieva, kurioje pražydusios aguonos ir tolumoje matyti kalnai. Ar asfaltuotas kelias, su horizonte pranykstančiomis baltomis juostomis, vidury dykumos. Galų gale, tai gali būti paprastas pilkas kambarys, kurio viduryje paprasta kėdė, ant kurios dar matosi žalių nublukusių dažų. Tai tiesiog vieta, kurioje man ir tau yra gera, šilta ir iš kurios kartais nesinori grįžti į realybę.

Skamba gal keistai, bet tai itin naudinga terapija atsigauti po triukšmo. Tokia „kelionė į rojų“ manyje atstato stabilumą. O juk to šitame besisukančių verpetų pasaulyje mums labiausiai ir pritrūksta.

Aš pastebėjau, kad visa tvarka ir harmonija mano gyvenime prasideda nuo tvarkos mano viduje. Ši išmintis išplaukė tuomet, kai iki galo supratau posakio „sveikam kūne, sveika siela“ prasmę.

O kokiais metodais tu sudedi visus taškus ant „i”?