Ar pamenate Dorianą? Taip, tą nuskriaustą berniuką, kurio kūno senatvę pagrobė veidrodis. Ak, koks nevidonas tas magiškas stiklas – neleido Dorianui matyti tikrojo savęs. Įdomu, bet labai keistas ir mano pačios veidrodukas (gal čia koks maištas?). Jis drįso atspindėti viską, tik ne savo savininkę. Įžūliai spoksodavau į tą dailų daikčiuką ant sienos, bet jausdavausi it Drakula, kuris turėjo tiek daug, bet negalėjo mėgautis tuo veidrodyje. Kartą, nebeištvėriau šio maišto, išbėgau į gatvę ir patikrinau ką tik užgimusią balą – nejau vandens virpėjimas taip pat nieko neparodys?
Baisu, kai taip tuščia, o tavo ir Doriano likimai susipina tik ties skaudžiausia apvija. Nežinodamas, kas esi, imi abejoti ar apskritai gyveni. O gal tesi savęs iliuzija?
Apsigobusi tokiomis Tantalo kančiomis, sukau ratus pavargusiose rudens gatvėse.Staiga pastebėjau mažą berniuką, giliomis akimis ir purvinomis rankomis. Jis, labai susikaupęs, žaidė su pilkais akmenukais. Pajutau nepaaiškinamą didžiulį troškimą šiam pipiriukui kažką padovanoti.Žinoma, buvau daugiau nei banali, įteikdama jam žaislinę mašinėlę, tačiau jo nuoširdžioje šypsenoje pamačiau tai, ko taip ilgai ieškojau – save. It vėjas, kad lekia per audrą, parskuodžiau namo ir pažvelgiau į išdaviką veidrodį. Jis visu mano iki tol patirtu skausmu išrašė:
Radusi save
Fotografė: Akvilina Morkūnaitė
Modelis: Neda Venskevičiūtė
Ar pamenate Dorianą? Taip, tą nuskriaustą berniuką, kurio kūno senatvę pagrobė veidrodis. Ak, koks nevidonas tas magiškas stiklas – neleido Dorianui matyti tikrojo savęs. Įdomu, bet labai keistas ir mano pačios veidrodukas (gal čia koks maištas?). Jis drįso atspindėti viską, tik ne savo savininkę. Įžūliai spoksodavau į tą dailų daikčiuką ant sienos, bet jausdavausi it Drakula, kuris turėjo tiek daug, bet negalėjo mėgautis tuo veidrodyje. Kartą, nebeištvėriau šio maišto, išbėgau į gatvę ir patikrinau ką tik užgimusią balą – nejau vandens virpėjimas taip pat nieko neparodys?
Baisu, kai taip tuščia, o tavo ir Doriano likimai susipina tik ties skaudžiausia apvija. Nežinodamas, kas esi, imi abejoti ar apskritai gyveni. O gal tesi savęs iliuzija?
Apsigobusi tokiomis Tantalo kančiomis, sukau ratus pavargusiose rudens gatvėse. Staiga pastebėjau mažą berniuką, giliomis akimis ir purvinomis rankomis. Jis, labai susikaupęs, žaidė su pilkais akmenukais. Pajutau nepaaiškinamą didžiulį troškimą šiam pipiriukui kažką padovanoti.Žinoma, buvau daugiau nei banali, įteikdama jam žaislinę mašinėlę, tačiau jo nuoširdžioje šypsenoje pamačiau tai, ko taip ilgai ieškojau – save. It vėjas, kad lekia per audrą, parskuodžiau namo ir pažvelgiau į išdaviką veidrodį. Jis visu mano iki tol patirtu skausmu išrašė:
„Tavo darbai – geriausias Tavęs atspindys“.
Vaida, lempampuk