Nauja žinia springsta radijai – mieste atidaromas zoologijos sodas. Paveikslėliuose pažinti gyvūnai tapo realiai matomais miesto kaliniais. Kaip ir priklauso rinkos tampomai marionetei, jau kitą atidarymo dieną pasiūliau savo keturmetei dukrai edukacinę programą „pažink pasaulį“. Vaikiškas mergaitės smalsumas manęs nenuvylė ir mes greitai nutarėme atverti širdis naujienai. Diena buvo graži, o kelias neilgas, tad nusprendėme eiti pėsčiomis – dvi betono džiunglių amazonės. Atsargiai ir iš lėto skynėmės kelią pirmyn, kol mus stumdė skubėjimui užprogramuoti pakeleiviai. Ar girdėjote kada daug triukšmaujančių paukščių? Lygiai taip pat gatve praskrido protestuotojai. Vargšeliai, nė nenujaučia, kad miesto jaguarams jų cypsėjimas nė motais. O kur dar tos beprotės mašinos, kurių vairuotojams mandagumas – visatos mįslė…
Kai pasiekėme savo kelionės tikslą, zoologijos sodą, aš su mažyle pasidovanojau sau tokią vertingą dovaną – laiką. Visiškai neskubėdamos susipažinome su gyvūnais, pasikalbėjome apie juos ir nuoširdžiai mėgavomės saule. Tiesiog įtraukėme į save egzotiką, pamaitinome kasdien vis naujai alkstantį smalsumą ir pripildėm žinių taurę. Galiausiai pasilepinome saldžiu cukraus vatos debesėliu. Visą kelią namo, it maža mergaitė būčiau aš, mąsčiau apie dienos įspūdžius. Tik grįžusi pastebėjau, kokia susirūpinusi atrodo mano dukrelė. „Saulut, ar patiko gyvūnėliai zoologijos sode? Nebijojai tų didžiulių žvėrių?“ – paklausiau. Mažylė giliai atsiduso ir atsakė:
„Ne, mama, man gyvūnėliai tik atrodė labai nusiminę. Mane labiau gąsdina tie žvėrys gatvėje“.
Pažintis
Nuotrauka iš: http://wallike.com/funny-pictures-of-animal.html
Nauja žinia springsta radijai – mieste atidaromas zoologijos sodas. Paveikslėliuose pažinti gyvūnai tapo realiai matomais miesto kaliniais. Kaip ir priklauso rinkos tampomai marionetei, jau kitą atidarymo dieną pasiūliau savo keturmetei dukrai edukacinę programą „pažink pasaulį“. Vaikiškas mergaitės smalsumas manęs nenuvylė ir mes greitai nutarėme atverti širdis naujienai. Diena buvo graži, o kelias neilgas, tad nusprendėme eiti pėsčiomis – dvi betono džiunglių amazonės. Atsargiai ir iš lėto skynėmės kelią pirmyn, kol mus stumdė skubėjimui užprogramuoti pakeleiviai. Ar girdėjote kada daug triukšmaujančių paukščių? Lygiai taip pat gatve praskrido protestuotojai. Vargšeliai, nė nenujaučia, kad miesto jaguarams jų cypsėjimas nė motais. O kur dar tos beprotės mašinos, kurių vairuotojams mandagumas – visatos mįslė…
Kai pasiekėme savo kelionės tikslą, zoologijos sodą, aš su mažyle pasidovanojau sau tokią vertingą dovaną – laiką. Visiškai neskubėdamos susipažinome su gyvūnais, pasikalbėjome apie juos ir nuoširdžiai mėgavomės saule. Tiesiog įtraukėme į save egzotiką, pamaitinome kasdien vis naujai alkstantį smalsumą ir pripildėm žinių taurę. Galiausiai pasilepinome saldžiu cukraus vatos debesėliu. Visą kelią namo, it maža mergaitė būčiau aš, mąsčiau apie dienos įspūdžius. Tik grįžusi pastebėjau, kokia susirūpinusi atrodo mano dukrelė. „Saulut, ar patiko gyvūnėliai zoologijos sode? Nebijojai tų didžiulių žvėrių?“ – paklausiau. Mažylė giliai atsiduso ir atsakė:
„Ne, mama, man gyvūnėliai tik atrodė labai nusiminę. Mane labiau gąsdina tie žvėrys gatvėje“.
Vaida, lempampuk