Tingiai rituosi iš saldžios palaimos nešėjos – lovos – ir šliaužiu prie šalnos išrašyto lango (gaila, tos kalbos dar neišmokau). Matau: šiąnakt lauke pasirodė Sniego Karalienė ir visur pribėrė savo turtų. Na ką, turtinga dama, įtakinga kaip pati Grybauskaitė. Ir gražesnė net už homeriškąją Helenę. Galbūt todėl jos valdose jaučiuosi taip nejaukiai. Iki negalėjimo keikiu tuos sunkius žiemos rytus, kai, tarsi drugio krečiama, turi pakilti ir išeiti į Naująją Aliaską – minuso palytėtą lauką.
Veikia tas šaltis kaip stichinė nelaimė: pirk naujus batus sau ir automobiliui, nepamiršk kepurės ir pirštinių. O kur dar už kampo tykantis piktasis baltosios (ne)draugės pakalikas gripas..! Niūriais vakarais įsijungi savo plačiaekranį, kad pažiūrėtum dar vieną idilę apie Kalėdas, palydėdamas ritualą spragėsiais, ir dar labiau pagilintum tuštumą supratęs, kaip labai jos skiriasi nuo tikrųjų čia minimų švenčių.
Šaltinis: www.christmasxcite.com
Žinau gerai, kad modernusis Kalėdų Senelis atneš man nuvargusį vokelį, it būčiau juodosios buhalterijos sąjungininkė, ir pasiūlys „nusipirkti ką nors sau“. Na ką, už šiuos auksinius pirktos stebuklingosios Džeko pupos man auksinės žąsies neatneš, tai tikriausiai investuosiu į kažką skanaus- dar ir Senelį galėsiu pavaišinti. Visa dovanėlių laimė – sūnėnas. Jis, iš visų artimųjų, dosniausias man: visada gaunu jo atvirutėje išlietą kūrybiškumą ir nuoširdžią meilę, kuri įvyniota šventiniame apkabinime. Tokia jau ta žiema, be galimo pasipriešinimo įkalinanti savoje karalystėje.
O koks mano verdiktas šiai prabangiai damutei?
Ji daugiau nei nuostabi. Kodėl? Nes į plaukus įsipynusi snaigė primena, kaip gera grįžti į šiltus namus; nors ir banaliai žybčiojančios švenčių lemputės primena apie nuoširdžias staigmenas. Ir dovanoti yra kur kas smagiau nei gauti. Na, gal tik ne taip pamėgtą nusikaltimo pusbrolį – vokelį.
Švenčių vokelį.
Šaltinis: www.hdwallpapersinn.com
Tingiai rituosi iš saldžios palaimos nešėjos – lovos – ir šliaužiu prie šalnos išrašyto lango (gaila, tos kalbos dar neišmokau). Matau: šiąnakt lauke pasirodė Sniego Karalienė ir visur pribėrė savo turtų. Na ką, turtinga dama, įtakinga kaip pati Grybauskaitė. Ir gražesnė net už homeriškąją Helenę. Galbūt todėl jos valdose jaučiuosi taip nejaukiai. Iki negalėjimo keikiu tuos sunkius žiemos rytus, kai, tarsi drugio krečiama, turi pakilti ir išeiti į Naująją Aliaską – minuso palytėtą lauką.
Veikia tas šaltis kaip stichinė nelaimė: pirk naujus batus sau ir automobiliui, nepamiršk kepurės ir pirštinių. O kur dar už kampo tykantis piktasis baltosios (ne)draugės pakalikas gripas..! Niūriais vakarais įsijungi savo plačiaekranį, kad pažiūrėtum dar vieną idilę apie Kalėdas, palydėdamas ritualą spragėsiais, ir dar labiau pagilintum tuštumą supratęs, kaip labai jos skiriasi nuo tikrųjų čia minimų švenčių.
Šaltinis: www.christmasxcite.com
Žinau gerai, kad modernusis Kalėdų Senelis atneš man nuvargusį vokelį, it būčiau juodosios buhalterijos sąjungininkė, ir pasiūlys „nusipirkti ką nors sau“. Na ką, už šiuos auksinius pirktos stebuklingosios Džeko pupos man auksinės žąsies neatneš, tai tikriausiai investuosiu į kažką skanaus- dar ir Senelį galėsiu pavaišinti. Visa dovanėlių laimė – sūnėnas. Jis, iš visų artimųjų, dosniausias man: visada gaunu jo atvirutėje išlietą kūrybiškumą ir nuoširdžią meilę, kuri įvyniota šventiniame apkabinime. Tokia jau ta žiema, be galimo pasipriešinimo įkalinanti savoje karalystėje.
O koks mano verdiktas šiai prabangiai damutei?
Ji daugiau nei nuostabi. Kodėl? Nes į plaukus įsipynusi snaigė primena, kaip gera grįžti į šiltus namus; nors ir banaliai žybčiojančios švenčių lemputės primena apie nuoširdžias staigmenas. Ir dovanoti yra kur kas smagiau nei gauti. Na, gal tik ne taip pamėgtą nusikaltimo pusbrolį – vokelį.
Vaida, lempampuk